1 nuotr.1927 metų savaitraštyje „Iliustruotoji Lietuva" buvo paskelbtas Prano Lemberto eilėraštis „Tau, sesule". Dainingas ir melodingas ritmas iškart patraukė skaitytojų dėmesį. Netrukus eilėraštį ėmė niūniuoti kariai, o kiek vėliau melodingą muziką sukūrė ir kompozitorius Stepas Graužinis. Tiesa, toje pirmojoje publikacijoje tebuvo tik trys posmai:
Tau, sesute, puikios gėlės,
O man - kardas prie šalies;
Tau akis plaus ašarėlės,
Man gaisrai kelius nušvies.
Tau rymoti - manęs laukti,
Man kovoti mirtinai,
Gal sulauksi manęs jauno,
Jei neslėgs šalti kapai.
O jei žūsiu už Tėvynę,
Brangią žemę Lietuvos,
Tai žvaigždutė vakarinė,
Pas mane tave atves.
Vėliau poetas sukūrė dar kelis posmus ir jau rinktinėje „Tėvynės drobės" buvo pridėtas ir ketvirtasis posmas:
Ant smėlėto mano kapo
Prisodinki daug gėlių,
O kad jos gražiai žydėtų,
Palaistyk vandenėliu.
Interneto platybėse pateikiama net keliolika šios dainos variantų. Prie čia jau minėtų keturių posmų, neretai pridedama dar keletas, kaip, pavyzdžiui,
Ten, sesute, pasodinki
Tu gražių baltų gėlių,
meilė kad nemirtų
Su manim kape kartu...
Ten, kur šlamantys pušynai,
Kur lakštingalų balsai,
Ten nevystantys gėlynai -
Mūsų brolių ten kapai.
Taigi, posmai, tegu ir įvairuojantys, skamba įvairiose auditorijose. Kaip rašė Albinas Vaičiūnas, šis eilėraštis, sukurtas beveik prieš šimtmetį, tapo liaudies mėgstama daina ir tarsi dainuojantis šaltinėlis įsiliejo į tautos dainų didžiąją upę. Dainavo šią nuovargį nuplaunančią melodiją nepriklausomos Lietuvos kareiviai savo poligonuose, dainavo visa prieškario Lietuva ir pavergti Vilniaus krašto lietuviai. Skambėjo „Sesutė" ir Lietuvos giriose pokario metais. Per speigus mirties ledynuose ši daina šildė lietuvių tremtinių prie Laptevų jūros ir Sibiro gulaguose širdis. Daina žiebė viltį, padėjo išgyventi.
Tik po daugelio metų sužinojęs, jog skambų tekstą sukūrė Pranas Lembertas, jo kraštietis Algirdas Butkevičius teigė, jog „ši daina skambėjo jaunimo susibūrimuose, ją dainavo kaimo žmonės patalkiuose, vestuvėse, krikštynose. Vargu ar kas iš jų žinojo, kad dainuoja poeto, dainininko, scenos mėgėjo, buvusio Biržų notaro Prano Lemberto sukurtą dainą..."
Tad metas pažvelgti į jos autorių, šiandien gal mažai kam žinomą, prisiminti jo gyvenimo etapus.
O viskas prasidėjo prieš 125 metus Sūduvos krašte, Eiciūnų kaimelyje (Šakių rajonas). Po pragyventų septynių dešimtmečių poeto gyvybė užgeso Santa Monikoje (JAV). Dar po trijų dešimtmečių kūrėjo palaikai sugrįžo gimtinėn - jie palaidoti gimtuosiuose Ežerėlių kapuose.
Prie kapo duobės poeto gimtinėje tuometinis rašytojų sąjungos vadovas Valentinas Sventickas sakė: „Trisdešimt metų reikėjo laukti, kol gimtoji žemė priglaudė savo ištikimą sūnų - poetą, notarą, aktorių, muziką, sporto organizatorių, dainininką Praną Lembertą. Nors sovietinė valdžia draudė jį minėti, bet žmonių jis buvo gerbiamas ir jo sukurta daina „Tau, sesute, puikios gėlės" skambėjo visoj Lietuvoj".
Kas gi buvo dainos autorius Pranas Lembertas? Išmaningi bibliografai prirašytų daugybę profesijų: dainininkas, aktorius, poetas, sportininkas, visuomenininkas, teisininkas ir notaras. Su dainos kūrimu labiausiai artimas poeto talentas. Lembertas neatsitiktinai žavėjosi dainomis.
Jo gimtosiose apylinkėse poeto mama buvo visuotinai pripažinta dainininkė. Muzika ir dainos lydėjo visą poeto vaikystę. Muzikalų berniuką parapijos kunigas aistringai viliojo vargonininko profesijai. Bet Praną žavėjo kur kas platesni akiračiai. Atvažiavęs Kaunan, jis pradeda mokytis solinio dainavimo muzikos mokykloje, aktorystės paslapčių semiasi Antano Sutkaus vaidybos mokykloje.
Bet darbščiam jaunuoliui norisi konkretesnių gyvenimo gairių. Baigęs gimnaziją, jis įstoja į universiteto Teisės fakultetą ir įgyja notaro profesiją. Juo labiau, kad ir studijuodamas jis sėkmingai darbavosi notaro padėjėju Kauno teisėsaugos institucijose.
Baigdamas universitetą, P.Lembertas sukuria šeimą: 1925 metų birželio 14 dieną Švč. Trejybės bažnyčioje kanauninkas Juozas Tumas Vaižgantas tarp 28 metų jaunikio ir 23 metų Monikos Pinkevičiūtės, gyvenusių Aleksote, palaimino moterystės ryšį. Beje, kunigas buvo ir Monikos krikštatėviu... Gavęs notaro diplomą, jaunasis notaras pasiunčiamas dirbti į Biržus. To vienintelio paskyrimo užteko visam gyvenimui...
Biržų notariatas taip ir liko vienintele P.Lemberto darboviete. Kunigaikščių Radvilų sostinė sužavėjo jaunąjį teisininką. Tiesioginio darbo netrūko: žmonėms dažnai prireikdavo notaro pagalbos. Notaro atlygis buvo nemažas, tad Lembertai netrukus įsigyja naują namą.
Laisvalaikis buvo užpildytas daugybe visuomeninių pareigų. Jo iniciatyva 1929 m. Biržuose atidengtas paminklinis biustas Jonušui Radvilui. Skulptoriaus J.Zikaro darbas buvo pirmoji kregždė puošiant Biržų miestą skulptūros darbais. Nuoširdus notaro bendravimas su skulptoriumi R.Antiniu vėl davė gražių vaisių - po dviejų metų, 1931-aisias, Biržuose atidengtas ir pašventintas septynių metrų aukščio paminklas žuvusiems už Lietuvos laisvę. Ties Motinos kojomis išlieta bronzinė lenta su laisvės kovose žuvusių biržiečių pavardėmis.
Teisininko, notaro profesija nebuvo dosni poezijos menui. Eilėraščius Lembertas rašydavo laisvalaikiu, retomis kūrybinio įkvėpimo akimirkomis. Dar liūdniau klostėsi jo poezijos leidybos reikalai, bent jau jam esant gyvam... 1927 metais paskelbtas jo eilėraštis „Tau, sesule" tapo itin populiaria daina. O 1935 metais pasirodė ir pirmoji P. Lemberto poezijos knyga „Saulėtekiai".
Įkvėptas gražių jo pirmojo rinkinio vertinimų anuometinėje solidžioje spaudoje, jis intensyviai ėmė ruošti antrąją eilėraščių knygą. Deja, okupacija ir netrukus prasidėjęs karas sujaukė visus kūrybinius planus. Kone dešimties metų eilėraščių rankraščius jis užkasė žemėje savo sode Biržuose, tikėdamasis po karo grįžti ir surasti tą savo poetinį derlių... Deja. Tie posmai ir sudūlėjo žemėje...
1947 metais Vokietijoje pasirodęs kuklus leidinėlis „Baltija šaukia" apdainavo skaudžią tėvynės netektį, liūdnus prarastos Lietuvos prisiminimus.
Biržiečiai pamilo savo notarą. Bet 1940 metais atėjusiai tarybų valdžiai Lembertas, deja, netiko - jis buvo bemat atleistas. Bijodamas represijų, jis sugrįžta į savo gimtąją Sūduvą. Prasidėjus karui, jis vėl grįžta į Biržus, toliau sėkmingai darbuojasi notaru. Bet į Biržus vėl artėja raudonosios ordos. Dabar Lembertas ryžtasi tolimon kelionėn. Skaudama širdim jis vargais negalais Šiauliuose šiaip taip įsigrūda į traukinį (aplink jau dundant karo pabūklams) ir netrukus atsiduria Vokietijoje, o iš čia, geradarių kvietimu, jo kelias nuvingiuoja į tolimąją Ameriką.
Nelengvas darbas emigracijoje vėlgi atitolino poezijos mūzą. Tik gyvenimo pabaigoje vėlei įsižiebė poetinis įkvėpimas: pasipylė jo nauji posmai, miniatiūros, dedikacijos. Bet klastinga mirtis sužlugdė kūrybinius užmojus. Ir trečiasis, ir vėlesnieji jo poezijos rinkiniai po autoriaus mirties pasaulį išvydo tik jo bičiulių dėka.
Greta teisininko profesijos P.Lembertą dažniausiai žavėjo trys meniškos seserys - daina, teatras ir poezija. Ir ši meilė, anot Bronio Railos, lydėjo poetą nuo pat žalios jaunystės ligi jo sidabrinio saulėlydžio toli nuo Tėvynės. „Karštą dainiaus ir jautrią žmogaus širdį turėjo Pranas Lembertas, kurio dainos žodžiai paplito po Lietuvą kaip liaudies daina. Tik iš kūrybingos širdies galėjo išplaukti tokie posmai, kurie per porą dešimčių metų prigijo ir ėjo iš lūpų į lūpas kartu su Strazdelio, Vienažindžio, Maironio dainomis, virtusiomis tautos nuosavybe". Taip yra sakęs Bernardas Brazdžionis.
1964 metais stodamas į Dailiųjų menų klubą Los Anžele, P.Lembertas atvirai prisipažino: „Visatos kūrėjas yra davęs žmogui visišką laisvę. Net dangų ir pragarą leido pačiam susikurti! Kas myli meną pragaro nesukurs... Tad ir ateinu į Jūsų dailiųjų menų mylėtojų būrį - pagyventi menu, laisve ir meile". Tik to gyvenimo bebuvo likę vos trejetas metų...
