Neklauskit dainiaus vardo, arba „Burkuoja balandis po langu“

Kauno „Aušros" berniukų gimnazijoje mokytojavęs L.Kuodys spaudoje buvo spausdinęs ne vieną savo eilėraštį. Niekuo, rodos, neturėjo išsiskirti ir dar viena jo publikacija žurnale „Jaunoji karta" 1939 metais. Eilėraštis buvo pavadintas „Išvežta mergystė". Ir vis dėlto tas eilėraštis neliko užmaršty. Jau pirmieji jo žodžiai „Dejuoja balandis palangėj" sužavėjo žmones.

Metams bėgant graudulingas tekstas apie būsimosios marčios likimą uošvijoje tapo mėgstama liaudies daina. Naują impulsą ji įgijo pokario metais, kai melodinga ir ilgesinga daina skambėjo tremtinių lageriuose bei gulaguose. O ir dabar dar neretai ją galima išgirsti Sveikinimų koncertuose ar smagiuose vakarėliuose. Prisiminkim tą kuklų eilėraštį, sukurtą daugiau nei prieš aštuonis dešimtmečius...

Burkuoja balandis po langu,

Pasviro jurginų žiedai.

Iš tolo, iš tolo atžvengia

Širmieji žirgai pas tave.

Ištryps jie tau rūtų darželį,

Pravirkdys jaunutę tave,

Išveš tavo kraitį ir dalią,

Ir tave jaunutę išveš.

Ir liks tik takai ašaroti

Ir dienos pragertos piršlių.

Kam leidai, kam leidai, mamyte,

Išvežt mane vargo keliu.

Oi Dieve, mėlynoj padangėj

Kiek vargo, nelaimių, kančių.

Kodėl pas mamytę, pas brangią

Sugrįžti šiandien negaliu.)

Aš turiu nedorėlį vyrą

Ir pora mažyčių vaikų,

Todėl pas mamytę, pas brangią

Šiandieną sugrįžt negaliu.

Kaip minėjau, ta daina dažnai buvo girdima tremtinių suėjimuose. Beje, palaipsniui kito ir dainos žodžiai. Gulagų kalinius imponavo dainos melodija, o žodžius jie koregavo pagal savo norą. Štai poeto Jono Aisčio parengta ir Niujorke 1962 metais didžiuliu tiražu (1500 egz.) išleista solidi knyga „Laisvės kovų dainos" pateikė būtent šios dainos variantą, atitinkantį tremtinių dvasią. Prisiminkime tą tekstą:

PRAŽYDO JAZMINAI PO LANGU

PRAŽYDO jazminai po langu,

Nusviro balti jų žiedai.

Sudiev, tėviškėle, tu brangi,

Galbūt jau apleidžiu visai...

Burkuoja balandis po langu,

Mojuoja baltu sparneliu.

Kam leidai, motule, kam leidai

Išeit mane vargo keliu?

Tik žingsniai paliks prie vartelių

Ir dienos praleistos linksmai.

Pražys jazminų kvapūs žiedai,

Kai žengsim mes vargo keliais...

Žiūrėsi, motule, pro langą,

Kai vakaras pievoj garuos...

O paruge baltas takelis

Toli, vai toli nuvingiuos...

Atsiminsi, kai tuomet išleidai, -

Paguosti tavęs negaliu,

Ir galbūt daugiau nesugrįšiu

Paruge - baltu keliu...

Dievuliau, žvaigždėtoj padangėj,

Kiek daugel ten mirga žvaigždžių.

Kodėl pas motulę, pas brangią

Sugrįžti daugiau negaliu?..

Taigi, ši daina skambėjo ne tik gulaguose, o pasiekė ir užatlantines platybes. Graudulingas tekstas negalėjo nežavėti žmonių. Visi dainavo net nežinodami, kas gi parašė pirmapradį tekstą... O saugumiečiai, matyt, žinojo. Todėl populiariausios tremtinių dainos autorius buvo išmestas į literatūros paraštes. Atsiverskite bet kurią tarybinių metų enciklopediją ar literatūros žinyną. Ten nerasite dainos autoriaus pavardės. Realybėje ji tikrai yra. Tai - Leonas Kuodys.

Tik atgavus Nepriklausomybę, dar smetoninių laikų knygų leidėjas ir kultūrininkas sudarė, o Lietuvos informacijos institutas 1994 metais išleido išsamią Leono Kuodžio kūrybos rinktinę, kurioje publikuojami visi poeto eilėraščiai, vertimai, humoreskos bei prozos kūrinėliai.

Leonas Kuodys (1902.03.29 - 1975.10.26) - ne tik poetas. Jis ir kalbininkas, ir spaudos darbuotojas, ir mokytojas, pedagoginei veiklai atidavęs net trisdešimt aštuonerius metus. Gimęs Ramygaloje, vėliau mokėsi Panevėžyje, o 1919 metais tapo Lietuvos kariuomenės savanoriu. Mokytojavo Alytuje, Klaipėdoje, Kaune, Ukmergėje, Linkuvoje ir ilgiausiai Panevėžyje. Laisvoje Lietuvoje redagavo įvairius žurnalus.

Beje, dirbdamas „Mokslo dienose" L.Kuodys ypač daug dėmesio skyrė pradedantiesiems literatams. Būtent jis atrado tokius talentus, kaip Jonas Juškaitis, Eduardas Mieželaitis, Henrikas Nagys, Eugenijus Matuzevičius, Kazys Bradūnas.

Daug dvasinio turto poetas įgijo Panevėžio gimnazijoje, kurioje jį mokė tokios asmenybės, kaip kalbininkas Jonas Balčikonis, rašytoja Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, skulptorius Juozas Zikaras, istorikas Jonas Yčas. Dar didesni autoritetai jį globojo Kauno universitete, kur jis klausėsi Jono Jablonskio, Juozo Tumo-Vaižganto, Balio Sruogos, Vinco Krėvės-Mickevičiaus, Mykolo Biržiškos, Kazio Būgos paskaitų.

Ypač artimai L.Kuodys bendravo su profesoriumi Jonu Jablonskiu, kurį jis vadino viso universiteto siela... Kai žymusis kalbininkas dėl ligos nebegalėjo tęsti darbo prie rengiamo „Lietuvių kalbos vadovėlio", jis diktuodavo tekstą L.Kuodžiui, o šis skrupulingai užrašinėjo profesoriaus mintis. Poeto dėmesys lietuvių kalbai tuo nesibaigė - jis rinko tautosaką, o Lietuvių kalbos žodynui pateikė daugiau nei dešimt tūkstančių užrašytų ir surinktų žodžių...

1970 m. L.Kuodys sunkiai susirgo - medikai niekaip negalėjo nustatyti tikslios diagnozės. Poetas suprato, jog jau leidžiasi gyvenimo saulė. Buvo apmaudu, jog dramatiški įvykiai neleido jam prabilti visu talento balsu. 1939 metais jis profesoriaus Vaclovo Biržiškos prašymu parašė savo autobiografiją sumanytajai Lietuviškajai enciklopedijai. Bet prasidėjusi okupacija sumaišė visus enciklopedijos kūrėjų planus.

Paskatintas gražių atsiliepimų apie jo dainą „Burkuoja balandis po langu", jis pradėjo rengti savo pirmąjį poezijos rinkinį „Pro žydinčius langus". Deja, ir prasidėjusi okupacija, ir netrukus įsiliepsnojęs karas sujaukė visus kūrybinius sumanymus.

Todėl 1974 metais, jau gyvenimo saulėlydyje, jis liūdnai konstatavo: „Pagal mūsų dabartinius „kanonus" be prieškario užsirekomendavimo vienu kitu rinkiniu senesniems, o dar nepriglobtiems literatams šiandien neįmanoma įsiterpti į „pateptųjų" rikiuotę. Tuo būdu ne vienai nebylei mūzai dabar lemta jaustis gyvai palaidotai"...

Vienintelė paguoda buvo jo dukterėčia Julytė. Jai poetas skyrė gražiausius posmus. Viengungio ir ligoto pedagogo dienas guodė jo puoselėjamos gėlės, rūpestingai prižiūrimos bitės. Atgaivos šaltiniu dabar jam vėl tapo poezija. Eilėraštyje „Šaltinėlis" (jame moto įrašyti žodžiai „Kur tas šaltinėlis, kur aš jaunas gėriau?) jis liūdnai konstatuoja, jog „šaltinėlis šaltas, šaltas, o širdies nebegaivina"... Dar liūdniau skaitant eilėraštį „Vėl prabils ir varpai":

Vietoj meilės klaiki neapykanta valdo,

Vėl už dantį - dantis, vėl už akį - akis.

Dėl to vėl katakombose slapstosi maldos,

Dėl to vėl aš tikiu, dėl to vėl tu tiki...

Likus keliems mėnesiams iki mirties, L.Kuodys parašė dar vieną eilėraštį, skirtą jo dukterėčiai Julytei - „Viešpaties malda". Čia poetiniu ritmu pakartojama malda „Tėve mūsų". Kūrinėlis baigiamas posmu:

Atleisk mums kaltes, kaip mes dargi

Net priešui atleidžiam savajam.

Tu mus nuo pagundų apsergėk

Ir gelbėk nuo pikto mus. Amen.

Tai buvo ne tik paskutinis poeto eilėraštis, o ir jo literatūrinis testamentas. Likimo ironija - paskutinėmis dienomis jis, klausydamas radijo pageidavimų koncerto, dar kartą išgirdo savo dainą „Burkuoja balandis po langu"