G.Nausėda teigia, kad po antrosios kadencijos neskubėtų pasitraukti iš politikos: užsimena apie dar vienus rinkimus

„Mes turime tokių analogų arba tokių atvejų savo istorijoje. Reikia prisiminti pirmiausia Algirdą Brazauską“, – interviu Eltai sakė G. Nausėda.

Antrosios kadencijos siekiantis prezidentas leidžia suprasti, kad, kalbant apie jo politinę ateitį, galima svarstyti įvairiais galimybes. G. Nausėda neskuba atmesti ir minties, kad po dešimties metų vadovavimo šaliai jis galėtų vadovauti ar net įsteigti politinę partiją.

„Tai priklausys nuo daugybės aplinkybių, nuo sveikatos, pirmiausiai, nuo noro vykdyti aktyvias funkcijas ir būti aktyviu visuomeniškai. Visgi, sutikime, jei bus antroji kadencija, jos pabaigoje man bus 65 metai. Kitaip tariant, tai yra amžius, kada žmogus turi apsispręsti, ar jis pagaliau užsidirbo sau ramią ir orią ramybę, ar, visgi, dar norėtų tęsti savo veiklą. Šiandien tikrai nenoriu spėlioti, aš tiesiog nenoriu, kad kažkas uždėtų ant manęs kryžiuką ir užritintų didelį akmenį. Visokie variantai yra įmanomi. Politika yra labai įdomi veikla, kurioje tikrai yra galimybių nemažai ką nuveikti“, – teigė prezidentas.

Savo ruožtu kalbėdamas apie sprendimus, kuriuos tektų priimti laimėjus šalies vadovo rinkimus, G. Nausėda nuo indikacijų atnaujinti Vyriausybės sudėtį – neatsitraukia. Pasak jo, klausimų dėl kai kurių ministrų darbo tikrai kyla, todėl patys konservatoriai turėtų būti suinteresuoti pokyčiais Vyriausybėje.  

„Patikėkite, aš važiuoju ir lankausi įvairiose Lietuvos vietose ir girdžiu ne šiaip kritiškus, o labai kritiškus atsiliepimus apie kai kurių ministrų veiklą. Ir aš įsivaizduoju, kad natūrali partijos savybė arba natūralus partijos noras yra pasirodyti geriau Seimo rinkimuose rudenį“, – samprotavo prezidentas, pažymėdamas, kad šį klausimą norės aptarti su premjere.

Ir galbūt tai bus vienas iš paskutinių klausimų, kuriuos tektų spręsti su Vyriausybei vadovaujančia Ingrida Šimonyte. Ne kartą anksčiau užsiminęs, kad su centro kairės Seimu dirbti būtų paprasčiau, G. Nausėda teigia premjere matąs socialdemokratų lyderę Viliją Blinkevičiūtę, jei šiuo metu reitinguose pirmaujančiai Lietuvos socialdemokratų partijai pasisektų rudenį vyksiančiuose parlamento rinkimuose. Tiesa, priduria prezidentas, naują koaliciją formuoti pretenduojančios partijos neturėtų nusistatyti pernelyg daug raudonųjų linijų viena kitos atžvilgiu.

„Tegul partijos pirmiausia ieško ideologinių panašumų ir tada buriasi jau tų panašumų, o ne skirtumų pagrindu“, – sakė G. Nausėda, pažymėdamas, kad pats kol kas koaliciniame darinyje neįsivaizduotų iš šalies vadovo rinkimų jau pasitraukusio Eduardo Vaitkaus.

„Aš galiu atsakyti aiškiai, kad Eduardo Vaitkaus partija, jeigu tokia atsirastų, tai jos skirtumai ir antivalstybiškumas yra toks akivaizdus, kad tokios partijos dalyvavimo kokioje nors koalicijoje aš neįsivaizduoju. Tikiuosi, kad ir kitos partijos neįsivaizduoja“, – sakė G. Nausėda.

– Prezidente, praėjusį sekmadienį užtikrintai laimėjote pirmąjį rinkimų turą. 44 procentai rinkėjų palaikymo. Ar ramu laukiant antrojo rinkimų rato?

– Jeigu būtų ramu, tai būtų kažkas blogai. Negali būti ramu. Turi būti neramu, turime suprasti, kad tai buvo rinkimai, kurie jau įvyko ir dabar mes atverčiame atvirą lapą. Labai svarbu, kad antrasis rinkimų turas mobilizuotų žmones, kad jie norėtų išreikšti savo nuomonę ir atiduotų balsą už tą kandidatą, už kurį nori. Ko gero, rūpestis yra tai, kad būtų demokratiški rinkimai, su dideliu dalyvavimo procentu. Tada niekas negalės ginčyti, kad vienas ar kitas kandidatas laimėjo atėjus nedaug žmonių. Taip būti negali. Todėl reikės kviesti žmones balsuoti ir aš tą darysiu. Tikiuosi, kad rinkimai susiklostys sėkmingai. 

– Jūs nerimą jaučiate ne dėl savo būsimo rezultato, bet dėl rinkimų apskritai? Suprantu, kad pats esate įsitikinęs, jog dar bus penkeri metai Prezidentūroje...

– O kas jums taip sakė, kad aš esu įsitikinęs, kad bus dar penkeri metai? Negalima būti įsitikinusiam, tai labai blogas dalykas. 

– Jūs pats minėjote 75 procentus – tiek tikėtumėtės už jus balsuojant.

– Aš tiesiog buvau paklaustas ir atsakiau į klausimą, kas būtų, jei dalyvavimo aktyvumas būtų pakankamas. Bet pirmiausiai turime pasiekti, kad aktyvus rinkėjų dalyvavimas nebūtų vienkartinis reiškinys pirmajame rinkimų ture. Tos tendencijos, kurios yra pastebimos politologų, kad dalyvavimo procentas Lietuvoje didėja, yra labai pozityvios. Mane tai labai džiugina. Nesvarbu, ar kalbame apie prezidento rinkimus, ar apie savivaldos rinkimus. Tai reiškia, kad žmonės tiki, jog atiduodami savo balsą jie gali kažko pasiekti. Aš taip interpretuoju šį aktyvumo didėjimą. Visgi, pirmajame rate tas 60 procentų aktyvumas nereiškia, kad lygiai toks pats bus ir antrajame rinkimų ture. Dėl to turime dar padirbėti.

– Tai susiję su jūsų rezultatu? Ar visgi aktyvumas per se jums yra svarbus?

– Ko gero, tokius dalykus galėtų geriau atsakyti ir vertinti politologai. Yra laikoma, kad mažesnis aktyvumas tartum būtų naudingas konservatorių partijai – bent jau tokia nuostata susiklostė. Bet ir šioje srityje situacija pamažu keičiasi ir vargu, ar galima priskirti didesnį aktyvumą vien tik konservatorius renkančiai žmonių grupei. Aš manau, kad apskritai aktyvumas ir noras išreikšti savo pilietinę poziciją yra bendro pobūdžio reiškinys. Tai yra ypač malonu.

– Galbūt jau galvojate, visgi, apie naujos kadencijos štrichus? Neseniai komentavote žurnalistams, kad apie pokyčius komandoje dar negalvojate. Visgi, tai projektuoti jau būtų logiška. Gal jau yra aišku, kas norėtų komandoje likti ir tęsti darbą Prezidentūroje su jumis? Galbūt dėl vienokių ar kitokių priežasčių kai kas jau rodo tam tikrus signalus? Kiek tikėtina ir kiek, jei antrasis rinkimų turas pasibaigs jūsų pergale, jūsų komanda atsinaujins?

– Aš pasisodinęs žmonių po vieną nekalbinau apie jų ateities planus. Be abejo, mes tampriai bendraujame ir aš turiu pakankamai gerą įsivaizdavimą, kas norėtų tęsti darbą, o kas turi kitokių planų. Bet yra ir mano planai. Taip, aš norėčiau dalį komandos atnaujinti, bet dabar tikrai nesakysiu, kokį procentą. Jei rinkimai susiklostys sėkmingai, tikrai atsiras naujų žmonių. Kita vertus, tikrai turiu tokių žmonių, kurių labai nenorėčiau prarasti. Tai yra kertiniai žmonės.

– Galite įvardinti, kuriuos jus laikytumėte kertiniais žmonėmis?

– Galėčiau įvardinti ir daugiau, bet, kad tai nebūtų ilgas vardinimas, galiu pasakyti, kad labai norėčiau, kad tęstų darbą ir Frederikas Jansonas, ir Asta Skaisgirytė, Irena Segalovičienė. Tai yra žmonės, kurie vadovauja grupėms ir tikrai buvo nepaprastai aktyvūs. Iš jų buvo labai stipri parama man, kai buvo nelengvi laikotarpiai. Juk komandos branduolys yra patikrinamas ne tada, kai viskas yra gerai ir už lango šviečia saulė, bet kai yra dideli iššūkiai. Tada pamatai, kas yra ko vertas. Bet šis sąrašas nėra baigtinis. Tikrai yra ir daugiau žmonių. Visi žmonės, kurie šiuo metu su manimi dirba, yra patikrinti laiko. Jie manęs nenuvylė.

– Ta dalis, kuri keistųsi, to priežastis asmeninės intencijos ar, visgi, metas yra atsinaujinti?

– Aš manau, kad, remiantis vadybiniais principais, yra tikslinga atsinaujinti. Tikslinga užsibrėžti naujus tikslus, pasiruošti naujoms aplinkybėms. Kaip ten bebūtų, bet penkeri metai ir ypač tokie sudėtingi metai, kada pandemiją keitė rinkimai Baltarusijoje, o rinkimus Baltarusijoje keitė nelegali migracija, o po to karas Ukrainoje – iš tikrųjų kai kas ir psichologiškai pavargo ir norėtų ramesnio darbo. Žmonės turi norėti, jiems turi degti akys, nes tai tikrai labai įdomi pozicija – būti Prezidentūroje ir prisidėti ne tik prie šalies užsienio, bet ir prie vidaus politikos.

Šioje srityje aš norėjau būti aktyvus. Gal dėl to kilo nemažai vidinės konkurencijos su politinėmis partijomis. Tiesiog buvo mėginama užbrėžti prezidentui tam tikrą ribą, kur jis gali pasireikšti visapusiškai. Vidaus politikoje buvo norėta, kad jis nesikištų. Man tai buvo nepriimtina.

– Jūs ne kartą esate kalbėjęs apie tam tikrą atsitrenkimą į politinių partijų ar konkrečiai – konservatorių – nenorą kalbėtis. Prisimename 2019 m., kada jūs kalbėjote apie telkimą. Gali kilti klausimas: jūs ketinote sutelkti partijas – jums nepavyko. Pamatėte, kad partijos galbūt nenori telktis...

– Pataisysiu jus: aš norėjau telkti partijas, nepavyko. Kodėl nepavyko? Štai mane remia socialdemokratų partija, mane remia Regionų partija. Kaip suprantu, antrajame ture ketina remti ir valstiečių žaliųjų sąjunga. Ko gero, reikėtų kalbėti apie vieną partiją, kuri labai akivaizdžiai demonstruoja norą konkuruoti, norą pasimatuoti pečių stiprumu. Gaila, kad taip atsitiko. Bet dabar, kadencijos pabaigoje, beprasmiška kažko gailėtis. Tiesiog santykiai nesusiklostė arba susiklostė tokie, kokie jie yra. Gal ir dėl mano kaltės. Aš to neatmetu. Bet jei chronologiškai pažvelgtume, partija, kuri laimėjo 2020 m. rinkimus, iš karto pamėgino diktuoti savo sąlygas, man tai buvo nepriimtina.

– Jūs išskiriate tik vieną partiją ar, visgi, spektrą partijų, kurios yra vadinamojoje centro dešinėje? Gal reikėtų kalbėti apie valdančiąją koaliciją?

– Žinoma, tarp jų yra skirtumų, bet kuomet vyresnysis brolis užduoda muziką ir diriguoja, tai jaunesniesiems broliams tenka prisitaikyti.

– Grįžkime prie jūsų remarkos lemiamą sekmadienį surinkti 75 proc. balsų. Jei, visgi, tokia dalis būtų, kaip manote, kiek joje būtų balsuojančių už jau penkis metus dirbusį ir patikrintą prezidentą ir kiek šioje dalyje būtų žmonių, kurie prezidento pozicijoje nenorėtų matyti premjerės Šimonytės?

– Jeigu beveik pavyko laimėti pirmajame rinkimų ture, tai, aš manau, didžiąją daugumą sudarys žmonės, kurie matė mane įvairiomis aplinkybėmis, matė, kada viskas gerai, ir tada, kai buvo sunku. Bet jie žino, kad aš niekada nei grasinau atsistatydinti, nei dariau kažkokius viražus. Ėjau kantriai sukandęs dantis.

– Būtų šiek tiek keista, jei prezidentas, vienasmenė institucija, pasakytų – atsistatydinu.

– Be abejo. Dėl to aš labai gerai suvokiau savo atsakomybę, kurią prisiėmiau dar duodamas priesaiką, ir aš jos šventai laikiausi. Kažkam gali patikti, kažkam gali nepatikti. Bet svarbiausia, kad žmonės man išreiškė pasitikėjimą pirmajame rinkimų ture ir tikiuosi, kad galėsiu tikėtis papildomų balsų.

– Jeigu tęstume šį klausimą. Liko du kandidatai – jūs ir premjerė Ingrida Šimonytė. Antras dublis, 2019 m. buvo analogiška situacija, jūs laimėjote. Kokie esminiai skirtumai tarp jūsų? Per konkurenciją esate puikiai pažįstami politikai. Tiek jūs, tiek premjerė žinote vienas kito stipriąsias ir silpnąsias puses. Jei trumpai apibendrintumėte – kokie esminiai jūsų ir premjerės skirtumai?

– Mes turėtumėte hipotetiškai vertinti mano konkurentės galimybes būti prezidento pozicijoje. Savo ruožtu, man tai buvo realybė. Lyginti prezidentą su premjeru yra šiek tiek nekorektiška, nes atsakomybės ribos, net ir atstovavimo intensyvumas, valstybės reprezentacijos intensyvumas yra visiškai skirtingas.

– Bet abejose institucijose išryškėja bendrosios savybės, kurių reikia.

– Jei bendrai ir iš esmės, tai aš visada stengiausi būti arti žmonių. Man svarbu, nes aš suprantu, kad prezidentas Lietuvoje yra vienintelis pareigūnas, kuris renkamas visuotiniu balsavimu. Tu negali elgtis taip: žmonės, rinkite mane, jūs mane išrinkote, o dabar sakau – viso gero iki kitų rinkimų. Aš visada norėjau būti arti žmonių, nes man tai padeda kaip politikui. Aš tiesiog geriau suprantu, kokiu pulsu šalis gyvena.

– Prezidente, atsiprašau, kad pertraukiu – bet dėl to ir kritikos sulaukdavote. Galima ne vieną sprendimą įvardinti, kur ir apžvalgininkai, ir tie patys oponentai Seime keldavo klausimą, kodėl prezidentas tam tikrus sprendimus matuoja apklausomis arba bendromis gyventojų nuotaikomis.

– Jie norėjo taip pateikti, jie taip ir pateikė. Niekas taip sprendimų nepriima, kad iš pradžių organizuotų apklausą, o po to darytų sprendimus. Iš viso į tą kritiką nustojau jausmingai reaguoti, nes aš suprantu, kad tai yra nuolatinis kiekvieno politiko palydovas. Ir čia kalbame toli gražu ne tik apie mane. Kaip jūs žinote, kritikuojama ir premjerė, ir Seimo pirmininkė, ir kas tik nekritikuojamas Lietuvoje. Viskas tvarkoje. Svarbiausia žinoti, ką darai, ką nori padaryti. Aš manau, kad jei antroji kadencija bus, aš turėsiu kur kas palankesnę aplinką ir bendradarbiavimo galimybes su kitomis valdžios institucijomis siekti – nuskambės banaliai – gerovės valstybės tikslų. Aš tais tikslais tikiu, štai kodėl mes nerengiame kažkokios skambios naujos programos, kuri vėl bandytų privilioti rinkėją. Mes tiesiog sąžiningai ir nuoširdžiai sakėme žmonėms, kad taip, mes norėjome pasiekti gerovės valstybės tikslų, sumažinti atotrūkius tarp žmonių grupių. Kai kur pavyko, kai kur pavyko mažiau. Bet mes ketiname tai tęsti ir toliau. Matome palankias galimybes padaryti per antrąją kadencijoje net daugiau, nei padarėme per pirmąją.

– Grįžtant prie ankstesnio klausimo, aš jį šiek tiek praplėsiu. Ne tiek susiorientuojant į apklausas kaip tokias, bet bendrai – į gyventojų nuotaikas. Tarkime, vykusių debatų metu buvo diskusijos dėl tos pačios civilinės sąjungos. Kai argumentuodavote savo poziciją arba atsakydavote į kritiką, jūs keldavote klausimą – ar nereikia įsiklausyti į tai, ko nori tauta, ką sako visuomenė. Ir čia atsiranda du diskursai – visuomenės pozicija ir, šiuo atžvilgiu, žmogaus teisės.

– Žiūrėkite, diskursas yra tik vienas. Mano pozicija buvo 2019 metų pradžioje, ji labai panaši ir dabar – 2024 metais. Aš tikrai nesu tas žmogus, kuris sako: palikime viską taip, kaip yra, ir teisiškai nereglamentuokime vienalyčių žmonių civilinių santykių. Aš kaip tik pasisakau – darykime tai. Bet šioje vietoje aš nesuprantu kritikų. Susidaro įspūdis, kad jie norėtų perauklėti. Kitaip tariant, kandidatai, kurie dalyvavo debatuose, jie išreiškė savo poziciją ir tą poziciją išgirdo rinkėjai ir tie rinkėjai padarė savo išvadas. Tai tą ir reikėjo padaryti rinkimų debatų metu. Bet kada pradedama aiškinti, kad tu čia neteisingą poziciją užsiėmei – atsiprašau. Aš esu kandidatas su savo pozicija, jos nekaitaliojau pagal vėjo kryptį ir aš likau su ta pozicija šiandien. Priimkite ją tokią, jei patinka – balsuokite už mane. Nepatinka – nebalsuokite.

– Klausantis tos pačios premjerės, kuri kalba tuo pačiu klausimu, gali susidaryti toks įspūdis, kad ji stebisi dėl to, kad jūs, viena vertus, kalbate įtaigiai ir vaizdingai apie tai, kad pirmosios kadencijos metu atkreipėte dėmesį į iki tol nematomus žmones – neįgalieji, socialiai pažeidžiamos šeimos...

– O ką, nepadarėme šito?

– Taip, bet kyla klausimas, ar ta bendruomenė, tos pačios lyties poros, ar jos nėra tokios pačios nematomos, kaip kad...

– Tai aš ir sakau, sutvarkykime problemas, išspręskime klausimus ir kaip jau kam, bet valdančiosios koalicijos politikams turėtų būti šiek tiek nejauku kalbėti, kad reikia spręsti šią problemą, turėjus keturis metus laiko ir nieko nepadarius. Ar tai nekelia klausimų? Juk valdančioji koalicija būdavo tokia monolitiškai vieninga, kada reikėdavo svarstyti vieną ar kitą mano veto. Ligoniai keldavosi iš patalo.

– Kodėl, jūsų manymu, į jus valdantieji baksnoja pirštu?

– Tai yra labai juokinga, nes tiek Stambulo konvencija yra Seime, tiek Civilinės sąjungos įstatymo projektai yra Seime, tiek ir pono Saudargo pasiūlymas dėl Civilinio kodekso yra Seime. O ką pamiršo, kad Seime priimami įstatymai?

– Pakalbėkime apie galimai dar vieną jūsų kadenciją. Jūs sekmadienio vakarą užsiminėte, atsakydamas į žurnalistų klausimus, kad kai kurias atvejais buvote pernelyg diplomatiškas, kalbėdamas su oponentais, ir kad kitoje kadencijoje būtumėte griežtesnis ir darytumėte taip, kaip suprantate ir ką galvojate. Ką turėjote galvoje?

– Turiu galvoje refleksiją į vieno iš mano komandos narių užsipuolimą, primetant tam žmogui labai negražias intencijas. Juo labiau, kad aš žinau, kad tas žmogus laukiasi dar vieno vaikelio.

– Jūs turite galvoje Gerdą Gintautę?

– Tikrai taip. Ji reagavo labai jausmingai į šį užsipuolimą. Tai buvo mano refleksija, aš pasakiau tai, ką galvojau ir pasakiau, kad taip darysiu ir ateityje. Kitaip tariant, aš, be abejo, vertinimus dariau ir pirmąją kadenciją, bet dabar, turbūt, kai kada vertinimus reikia pateikti dar stipriau, kad niekam nekiltų nė menkiausių abejonių, kaip aš vertinu vieną ar kitą reiškinį.

– Stabtelint ties šia gausia ir tikrai dosnia patarėjos parama jums, jūsų kampanijai... Jums pačiam, jei iš šalies žvelgtumėte, nesusidaro įspūdis, kad pati Prezidentūros reakcija buvo kelianti klausimų? Sutikite, patarėja 16 tūkst. skiria kampanijai.

– O ką, mes totalitarinėje valstybėje gyvename, kad iš karto keliame abejonių, ar patarėja, juo labiau, kai gyvena šeimoje, negali turėti tokių pajamų? Viskas yra paaiškinta: ir patarėja paaiškino situaciją, ir aš laikau klausimą uždarytą. Ar dar kažkam liko klausimų?

– Jums klausimų nekilo?

– Ne.

– Grįžtant prie tezės, kad antrosios kadencijos metu būsite šiek tiek kitoks prezidentas. Detalizuokite. Faktas, kad nebereikės eiti į dar vienus rinkimus, nes antroji kadencija bus jums paskutinė – ar tai bus faktorius jūsų politinei motorikai, santykiams su Seimu, su visuomene? Ar bus laisvesnės rankos?

– Pirmiausia, aš tikiuosi, kad laisvesnės rankos bus dėl to, kad mes galėsime užmegzti konstruktyvesnius santykius su naująja dauguma. Todėl aš manau, kad ne tik šie rinkimai, ne tik Europos Parlamento rinkimai, bet ir Seimo rinkimai – ko gero, net labiausiai Seimo rinkimai – bus itin svarbūs, kalbant apie Lietuvos ateitį per artimiausius ketverius metus. Čia, turbūt, aš matau tikrai nemažai galimybių pasistūmėti į priekį socialinės politikos ir gerovės valstybės linkme.

Dėl mano paties pozicijos... O kas pasakė, kad prezidentas negali būti renkamas?

– Trečiai kadencijai?

– Ne apie prezidentą kalbu.

– Kur pretenduotumėte?

– Aš tiesiog sakau, kad yra kitokių galimybių dalyvauti politikoje. Aš nesakau, kad aš jomis naudosiuosi.

– Pažiūrėkime į tai, kaip būtų Lietuvoje mąstoma komentuojant jūsų užuominą – arba prezidentas kalba apie kažkokias tarptautines institucijas, arba apie politinę partiją.

– Tarptautinės institucijos atkrenta, nes aš esu jau pasakęs ir tikrai tai pasakiau iš visos širdies – aš negaliu ilgai gyventi kitur nei Lietuvoje.

– Tai neatmestumėte galimybės tapti politinės jėgos, partijos steigėju, lyderiu, vedliu?

– Tai priklausys nuo daugybės aplinkybių, nuo sveikatos, pirmiausiai, nuo noro vykdyti aktyvias funkcijas ir būti aktyviu visuomeniškai. Visgi, sutikime, kad jei bus antroji kadencija, jos pabaigoje man bus 65 metai. Kitaip tariant, tai yra amžius, kada žmogus turi apsispręsti, ar jis pagaliau užsidirbo sau ramią ir orią ramybę, ar, visgi, dar norėtų tęsti savo veiklą. Šiandien tikrai nenoriu spėlioti, aš tiesiog nenoriu, kad kažkas uždėtų ant manęs kryžiuką ir užritintų didelį akmenį. Visokie variantai yra įmanomi. Politika yra labai įdomi veikla, kurioje tikrai yra galimybių nemažai ką nuveikti (...).

– Apibendrinant intrigą keliantį klausimą – jūs matytumėte save premjero pozicijoje?

– Mes turime tokių analogų arba tokių atvejų savo istorijoje. Reikia prisiminti, pirmiausia, Algirdą Brazauską.

– Jūs labiau galvotumėte apie naują darinį ar jungimąsi prie kažko?

– Aš negalvoju apie tai šiandien apskritai. Aš tiesiog atsakau į klausimą, nes jūs paklausėte, kad po prezidento kadencijos viskas – nusiimame batus ir einame ilsėtis. Yra ir kitokių galimybių, o gal bus noras grįžti ir į akademinę veiklą. Tai man taip pat labai patikdavo. Šiandien aš apie tai tiesiog negalvoju.

– Dabar kalbate ir anksčiau esate minėjęs, kad kai kurias problemas spręsite jau su veikiausiai centro kairės Seimu, veikiausiai su socialdemokratais, kurie jums išsakė paramą prezidento rinkimuose. Ponia V. Blinkevičiūtė, socialdemokratų partijos pirmininkė, taip pat panašiai kalba ir projektuoja savo partiją valdančioje koalicijoje. Jūs ne kartą esate sakęs bei leidęs suprasti, kad būtų lengviau dirbti su socialdemokratų partija. Kuo pamatuoti tokie projektavimai?

– Programiniais dalykais. Aš tikrai manau, kad socialinių atskirčių mažinimas yra tiesiog visiškai natūrali socialdemokratinės ideologijos pakraipa. Be jokios abejonės, kas jau kas, bet socialdemokratija visada pabrėžė tą būtinybę rūpintis ne tik tais žmonėmis, kurie sėkmingai veikia, bet pasirūpinti ir tais, kurie yra pažeidžiami. Ir čia aš kalbu nebūtinai apie tuos žmones, kurie nenori dirbti. Jokiu būdu ne – paskatos dirbti turi būti, paskatos dalyvauti darbo rinkoje turi būti, bet yra žmonių, kurie natūraliai atsiduria dažnai nelygiose sąlygose, kada mes kalbame apie visuomenės solidarumą. Pavyzdžiui, vaikai iš socialiai pažeidžiamų šeimų. Kodėl jie turi startuoti gerokai prastesnėse starto pozicijose dėl to, kad jų tėvai gyvena sunkiai arba turi kažkokių neigiamų įpročių? Dėl to mes pasiūlėme lygaus starto paketą, kuris suteikia galimybes vaikams nuo dvejų metų ugdytis mokyklinėse įstaigose. Tokių dalykų yra ir daugiau: pensijų didinimas, tam tikras progresyvumo principo įvedimas mokesčių sistemoje. Mano manymu, valstybėje ir visuomenėje, kuri pasiekė nepaprastai daug ekonominės pažangos prasme nuo narystės ES, pagaliau atėjo laikas kelti ir šiuos klausimus, o ne tik sakyti, kad kepame pyragą ir jį kada nors padalinsime.

– Sutikite, kad viena yra tuos panašumus identifikuoti, kai partija, su kuria jūs sakote turintis bendrų vardiklių, yra opozicijoje ir kai ji yra valdančiojoje daugumoje.

– Jūs esate teisus. Jūs pateikėte teisingą pastabą. Aš nesu naivus ir aš tikrai negalvoju, kad visi debesėliai iš dangaus pasišalins, kada bus sudaryta nauja valdančioji koalicija.

– Ir koalicija turi nemažai klaustukų. Tas pats premjero klausimas. Jei taip politologiškai užsiimtume skaičiavimu, kas galėtų būti premjeras, žiūrint iš dabartinės perspektyvos tikėtina, kad socialdemokratai bent jau pretenduoja laimėti rinkimus ir turėti iniciatyvą formuoti koaliciją bei siūlyti premjerą. Bet kas bus premjeras? Ar matytumėte ponią V. Blinkevičiūtę vietoje I. Šimonytės?

– Matyčiau, bet tai priklauso ir nuo pačios ponios Blinkevičiūtės. Tikrai nėra taip blogai, kad turėtume kalbėti tik apie vieną asmenį arba iškelti rankas ir sakyti: oi, neturime premjero kandidatų. Tikrai taip nėra, gali šias pareigas užimti ir kiti žmones. Bet jei rinkimai susiklostytų sėkmingai šiai partijai, nes mes dabar kalbame, tartum jau pasidalinome tą nukautą briedį ir rinkimai įvyko.

– Klausantis kartais susidaro toks įspūdis.

– Jokių garantijų dar nėra, viską kalbame tik tariamąja nuosaka. Aš tikrai mėginčiau įkalbėti ponią Blinkevičiūtę užimti šias atsakingas ir svarbias pareigas, bet tai nereiškia, kad tai būtų vienintelė kandidatūra.

– Antrasis dėmuo, kuris žvelgiant per tą pačią politologinę aritmetiką, šviečiasi – tai pati koalicinė sudėtis. Faktas, kad tai nebus tik socialdemokratai. Bus koalicijos partneriai. Jau dabar ponas R. Karbauskis kviečia socialdemokratus tartis dėl būsimos valdžios.

– Aš patikslinsiu, tai, ką dabar daro ponas Karbauskis, yra ne dalinimasis valdžia po rinkimų, o viso labo tik kandidatų kėlimas. Tai mėginimas strateguoti, kad rinkimai pasibaigtų sėkmingiau. Čia yra didelis skirtumas.

– Bet siekis yra labai panašus – atsidurti koalicijoje, o ne už borto. Matyt, politikai skaičiuoja, matydami bendrą ryškėjančią architektūrą. Žemaičių partija fokusuojasi, yra S. Skvernelio partija. Žvelgiant iš dabartinės centro kairės, koaliciją formuojančios partijų perspektyvos, nemanote, kad gali susiformuoti šiek tiek net problematiškesnė koalicija? Partijos pakankamai skirtingos, yra senų, pavadinkime taip, net bendravimo traumų. Yra įsižeidimų. Ar nebus prezidentui netgi sudėtingiau veikti nei su centro dešine, kurioje, kaip sakėte, konservatoriai pirmu smuiku grojo?

–Aš nespėliosiu. Aš nespėliosiu, kokia bus koalicijos sudėtis. Bet aš jau dabar galiu pasakyti, kad būtų gerai, jog partijos šiame etape pernelyg daug tabu nenusistatytų, kad jos kalbėtųsi viena su kita. Tai ne mano darbas – suvesti vieną partiją su kita. Jos pačios turi rengtis rinkimams ir daryti tai atsakingai. Bet kuo daugiau raudonų linijų jos nusibrėš, tuo labiau jos pačios bus apribotos. Mano mintis yra ta: tegul partijos pirmiausia ieško ideologinių panašumų ir tada buriasi jau tų panašumų, o ne skirtumų pagrindu.

– O jūs matytumėte pats raudonųjų linijų? Hipotetinis klausimas – tarkime, R. Žemaitaičio partija ,,Nemuno Aušra“ patenka į Seimą ir galimai dalyvauja koalicijos formavime bei atitinkamai siūlo ministrus. Jūs tokios partijos ministrą pasveikintumėte?

– Aš, tiesą sakant, turiu atsakyti į hipotetinį klausimą. Aš galiu atsakyti aiškiai, kad Eduardo Vaitkaus partija, jeigu tokia atsirastų, tai jos skirtumai ir antivalstybiškumas yra toks akivaizdus, kad tokios partijos dalyvavimo kokioje nors koalicijoje aš neįsivaizduoju. Tikiuosi, kad ir kitos partijos neįsivaizduoja.

– Kur kas artimesnis ir be jokios hipotetikos klausimas – kas bus, jei jūs laimėsite antrąjį rinkimų turą ir premjerei Ingridai Šimonytei reikės perduoti įgaliojimus. Jūs užsiminėte, jūsų patarėjas Frederikas Jansosnas užsiminė, kad veikiausiai būtų tam tikras Vyriausybės atnaujinimas. Arba bent jau tokio tikėtumėtės. Buvo leista suprasti, kad ne tik švietimo ministro pozicijos, bet ir kai kurių ministrų parotavime. Ar tikrai apie tai kalbate kaip apie neišvengiamą siekį, ar tai, kaip sako ponas G. Landsbergis, rinkiminis triukas?

– Žiūrėkite, man atrodo, kad pati Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai, pati partija turėtų būti suinteresuota tam tiktu perkrovimu. Patikėkite, aš važiuoju ir lankausi įvairiose Lietuvos vietose ir girdžiu ne šiaip kritiškus, o labai kritiškus atsiliepimus apie kai kurių ministrų veiklą. Ir aš įsivaizduoju, kad natūrali partijos savybė arba natūralus partijos noras yra pasirodyti geriau Seimo rinkimuose rudenį. Šia prasme, jie patys yra suinteresuoti pakeisti kai kuriuos ministrus, nekalbant apie kažkokį masinį keitimą. Bet pakeisti tam tikrus ministrus, kurie tiesiog nepateisino pasitikėjimo. Įgaliojimų grąžinimas yra labai gera juridinė proga tai padaryti.

– Sutikite, kad yra du aspektai vertinant ministrus: nepateisino visuomenės pasitikėjimo ir neatliepė keltų rezultatų.

– O tai nekoreliuoja tarpusavyje?

– Referuojant į premjerę, kalbėjusią apie šią situaciją, susidaro įspūdis, kad ji kitaip matuoja dalykus. Pavyzdžiui, kalbant apie poną K. Navicką. Jos mintis ta, kad ministrą iš posto verčia arba špilkuoja nepatenkinti ūkininkai dėl žaliojo kurso, kas atitinkamai yra strateginis siekis. Kitaip tariant, kaltas ne K. Navickas, bet strateginiai tikslai.

– Aš manau, kad ministrą kritikuoja toli gražu ne tik dėl žaliojo kurso, bet dėl to, kad mes apskritai neturime žemės ūkio strategijos, kad ministras nebendrauja su žemdirbių organizacijomis. Tai tikrai yra problema. Kartais pusiau juokais, pusiau rimtai jis vadinimas aplinkos ministru, nors formaliai turime dar vieną aplinkos ministrą. Norėtųsi turėti žemės ūkio ministro iš tikrųjų, ne tik kaip raidę, bet ir kaip faktą. Manau, kad ir šiuo klausimu bus apie ką pasikalbėti.

– Kiek esate pasiryžęs laikytis principinės pozicijos šiuo klausimu? Nes premjerė jūsų komandos pasvarstymus pavadino neetiškais. Suprask, kad pati premjerė turi spręsti, kuriuos ministrus keisti, kuriuos ne. Jeigu susidarys tokia situacija, kai jūs sakysite: klausykite, būtinai reikia daryti taip, būtinai reikia švietimo ministro, reikia pakeisti ministrą K. Navicką, dar kurį nors, bet premjerė sako ne. Jūs pasiruošęs eiti į įtampą?

– Aš pirmiausiai noriu visa tai aptarti be konfrontacijos ir dabar nenoriu spekuliuoti kas būtų, jei būtų. Bet dar kartą kartoju, kad pati konservatorių partija turėtų būti suinteresuota tam tikrų ministrų pakeitimu. Jeigu taip nebus, tada ir žiūrėsime.

– Neatmetate palikti galimybę patiems konservatoriams ar I. Šimonytei apsispręsti, keisti ar nekeisti?

– Man pirmiausiai bus įdomu išgirsti jos pačios nuomonę. Taip, be jokios abejonės, aš ir nekvestionuoju šito, kad premjerė vadovauja Ministrų kabinetui ir ji teikia ministrų kandidatūras. Ji priima jų atsistatydinimą – tokia yra mūsų konstitucinė sąranga. Bet kadangi prezidentas neretai taip pat yra kritikuojamas, kad pritarė vieno ar kito ministro kandidatūrai, tai sutikite, kad prezidento atsakomybė taip pat čia yra ir jis negali visiškai nusišalinti nuo šito proceso.

– Gal buvo galima anksčiau pasakyti, kad nepasitikiu ponu K. Navicku ir situacija būtų dėkingesnė tuo atžvilgiu, kad naują ministrą turėtume ne 4 ar 5 mėnesius, bet ilgesnį laiką?

– Žinote, jei kita pusė užsispiria, tai toks pasakymas nieko nereiškia. Tai reiškia tik dar vieną papildomą konfliktą be jokio rezultato.

– Apibendrinant jūsų kadenciją vidaus politikos vektoriuje, ar jūs buvote užsispyręs ir kiek to užsispyrimo buvo visuomenėje rezonavusiuose konfliktuose?

– Turbūt galima taip pasakyti. Nežinau, ar žodis užsispyręs čia yra tikslus. Principingas buvau ir tikrai gyniau savo pozicijas. Turbūt vienas iš tokių labiausiai visiems matomų pavyzdžių buvo Europos Vadovų Tarybos klausimas. Taip, aš esu įsitikinęs ir dabar esu įsitikinęs 105 procentais, kad tai yra prezidento prerogatyva, toks yra mano įsitikinimas. Aš veikiau remdamasis tuo įsitikinimu, aš apgyniau šią prezidento teisę (...).

– Jūs visuomenei labiau įsiminėte dėl sprendimų ir veiklos vidaus politikos bare ar, visgi, užsienio politikoje?

– Aš galvoju, kad, visgi, užsienio politikoje. Tą aš girdžiu iš daug žmonių, tikrai daug žmonių prisimena NATO viršūnių susitikimą. Žmonės prisimena tuos tarptautinius forumus, kurie įvyko Lietuvoje, ir tokio masto įvykių nebuvo pastaruosius 15 ar 20 metų (...).