2 nuotr.Viena iš neišspręstų ir egzotiškų šiuolaikinio mokslo mįslių, dėl kurios mokslininkai suka galvas jau daugiau kaip 10 metų, yra paslaptingų ratų žolėje, pirmą kartą pastebėtų sausringuose Namibijos rajonuose, prigimtis. Keistos žiedinės struktūros, mūsų platumose vadinamos „laumių ratais", yra žiedo formos dariniai iš grybų, augančių ratais.
Afrikoje tai - apvalūs plikos dirvos ploteliai žolėje arba žolės ratai su plika dirva viduje, kurių skersmuo siekia nuo 4 iki 40 m. Tie ratai niekada nesusiliečia ir nepersidengia, o užpildo didžiulius ganyklų plotus, atsirasdami ir dingdami be akivaizdžių priežasčių. Iš pradžių „laumių ratai" buvo žinomi tik Namibijoje, tačiau 2014 m. panašių darinių buvo aptikta ir Vakarų Australijos Pilbaros dykumoje.
Kodėl susidaro panašios beveik taisyklingos geometrinės formos struktūros? Mokslininkai tai bando suprasti jau seniai. Bet galutinės hipotezės, kuriai pritartų dauguma specialistų, iki šiol nėra. Tačiau įminti mįslę bandoma rimtai.
Keletą metų „laumių ratus" (fairy circles) stebėjo Volteris Činkelis (Walter Tschinkel), Floridos universiteto biologas. Jis juos tyrinėjo Namibijoje, kur fenomenas yra itin paplitęs, ir kai ką atrado. Vykdamas į ekspedicijas ir tyrinėdamas palydovines nuotraukas V.Činkelis aptiko, kad ratai elgiasi tarsi gyvos būtybės. Jie atsiranda, vystosi, auga, keliasi iš vienos vietos į kitą ir galop miršta. Miręs „laumės ratas" vėl apauga žole.
V.Činkelio duomenimis, laumių ratai gyvuoja vidutiniškai 41 metus. Kai kurie išnyksta jauni, 24 metų, ir maži - iki 2 m skersmens. Tačiau pasitaiko „ilgaamžių", kurie gyvena iki 75 m. Dauguma - iki 60 metų, beveik kaip žmonės.
V.Činkelis spėjo, kad nieko mistiško „laumių ratuose", kurie vadinami dar ir stebuklingais, nėra. Jų atsiradimas - tai ne kokių nors anomalijų įrodymas. Priešingai, tai yra struktūros, būdingos natūraliems procesams Afrikos dykumų ir sausringuose regionuose. Tuo, atseit, baigiasi augalų kova dėl drėgmės ir skurdžių maisto medžiagų dykumoje.Ten, kur medžiagų nebeužtenka, atsiranda „laumės ratas". Jis didėja. Laikui bėgant šalimais augantys augalai jį „nužudo", paskui patys praranda išteklius ir atsiranda naujas ratas. Realių įrodymų V.Činkelis neturėjo, tik formules, iliustruojančias, kad tai iš principo yra įmanoma.
Vėliau įrodymų neva gavo Maiklas Krameris (Michael Cramer) iš Keiptauno universiteto ir iš esmės patvirtino kolegos hipotezę. M.Kramerio nuomone, reiškinio esmė išties yra augalų tarpusavio konkurencinė kova, vykstanti po žeme. Rato vidurys tampa savotiška maisto medžiagų ir drėgmės saugykla - ten nusidriekia šaknys. Bet konkurentams nepakanka jėgų įveikti kurį nors iš varžovų ir savarankiškai įsisavinti vidinę rato erdvę.
Ji lieka laisva, o augalai suželia toliau. Kuo sausesnė vietovė, tuo didesni ten atsirandantys ratai. Kad išgyventų, augalams tenka rinkti drėgmę ir maisto medžiagas iš didesnių plotų. V.Činkelio ir M.Kramerio idėjas apie konkurenciją patvirtino matematiniai modeliai, sukurti belgų mokslininkų, vadovaujamų Kristiano Fernandeso Oto (Cristian Fernandez-Oto). Ratai, sukurti kompiuteriu, pasirodė esantys identiški natūraliems, ir vystėsi taip, kaip apibūdino V.Činkelis.
Atrodė, kad mįslė įminta. Bet čia įsikišo vokietis mokslininkas Norbertas Jurgensas (Norbert JŽrgens) iš Hamburgo universiteto. Pagal jo gautuosius duomenis, ratai - bent jau Namibijoje - atsiranda dėl termitų veiklos. Neva tai jie apgraužia žolės šaknis, rausia takus ir taip prisideda prie ratų atsiradimo, o paskui šie tik didėja.
N.Jurgenso duomenimis, išplikusiose vietose išties kaupiasi drėgmė. Mokslininko manymu, ja taip apsirūpina termitai, tam tikra prasme panašūs į bebrus. N.Jurgensas teigia asmeniškai matęs Psammotermes allocerus rūšies termitus, gyvenančius laumių ratų viduje. O štai V.Činkelis nieko tokio nepastebėjo, nors kasė giliai. Kas čia teisus? Gali būti, kad visi - juk konkuravimas ir termitai gali veikti tuo pačiu metu.
„Laumių ratų" fenomenas yra aptinkamas ir kitose planetos vietose, mažiausiai 15 šalių, išsiaiškino mokslininkai, sudarę pirmąjį „laumių ratų" atlasą ir paskelbę jį žurnale PNAS.
Emilijo Girado (Emilio Guirado) iš Alikantės universiteto (Ispanija) vadovaujami mokslininkai, pritaikę naujausias technologijas nutarė sudaryti pasaulinį „laumių ratų" atlasą, pagrįstai manydami, kad jų paplitimas neapsiriboja Namibija ir Australija. Mokslininkai naudojo itin didelės raiškos iš kosmoso darytas nuotraukas, kurias paskui išanalizavo naudodami dirbtinio intelekto algoritmus. Iš viso buvo ištyrinėti 574799 vieno hektaro Žemės paviršiaus plotai.
Mokslininkai aptiko 263 rajonus su augalų raštais, panašiais į „laumių ratus", išsibarsčiusius po sausringas vietas visame pasaulyje, ne tik Namibijoje ir Vakarų Australijoje, bet ir Vakarų Sacharoje, Afrikos kyšulyje, Madagaskare, Pietvakarių Azijoje, Centrinėje ir Pietvakarių Australijoje.
Iš viso „laumių ratų" buvo aptikta 15 šalių teritorijoje trijuose žemynuose. Šio reiškinio nepastebėta tik Šiaurės ir Pietų Amerikoje. Taigi, „laumių ratai" yra paplitę daug plačiau negu buvo manoma anksčiau. Rezultatų analizė padėjo išsiaiškinti ir bendrus regionų, kuriuose atsiranda ratai, dėsningumus „Laumių ratų" tipo augalų raštų pasitaiko ten, kur yra tam tikros sąlygos - unikalus dirvos (mažas maisto medžiagų kiekis ir didelis smėlio) ir klimato (sausringi regionai, aukšta temperatūra, kritulių sezoniškumas) veiksnių derinys. Be to, turi reikšmės ir tam tikri biologiniai elementai (termitų lizdai) kai kuriuose regionuose.
