17 nuotr.Išrinkus legendinę Sąjūdžio iniciatyvinę grupę, komunistinė spauda ilgai ją ignoravo. Vis laukė, kas bus: areštuos Tautos išrinktuosius KGB ar ne? Ir tik po sąjūdiečių susitikimo su LKP CK nariais suprato, kad reikalas - ne vienadienis. Juolab, pasirodė alternatyvus laisvas žodis: mėgėjiškos „Sąjūdžio žinios" (redaguojamos Skučo, o vėliau - Juozaičio), o po to ir profesionalus politikos savaitraštis „Atgimimas", kuriam vadovavo vienas iš „Minties" leidyklos vadovų Ozolas.
Tada ir įvyko didžioji takoskyra tarp žurnalistų, kuriems teko pasirinkti su Lietuva jie ar su Maskva. Tie, kurie pasirinko Lietuvos Nepriklausomybės kelią ir išėjo dirbti savarankiškai ar net patys sukūrė rajonuose savo spaudą, rizikavo viskuo! Palikę valdišką darbą, dirbo be algų, be išeiginių, be juridinių garantijų ir rizikavo ne tik savo, bet ir savo artimųjų likimais. O kas dalyvavo sąjūdžio veikloje tebedirbdami partinėje spaudoje, beveik visi buvo išmesti. (Jų tarpe ir aš.)
Nei partinė nomenklatūra, nei represinės struktūros su galingąja KGB savaime niekur neišnyko. Visomis įmanomomis priemonėmis kenkė ir keršijo sąjūdžio spaudos kūrėjams, ypač - kai pasipylė kritiniai straipsniai, demaskuojantys partinės nomenklatūros privilegijas. Juk ilgus dešimtmečius „partorgai" buvo neliečiama kasta, kaip nūdienos konservatoriai, jų vengė visi prokurorai, kaip šiandien - LGBT, geriausiu atveju galėjai pasiskųsti Maskvai, kaip dabar Strazbūrui...
Tuo metu, prisipažinsiu, nė vieno žodžio neparašiau. Tik politikavau. Mat jaučiausi kolegų išduotas, kai „Komjaunimo tiesa" bei „Gimtasis kraštas" (kurio iniciatyva skaitytojai mane išrinko populiariausiu žurnalistu) „pagal komandą iš viršaus" išspausdino mano feljetonų paneigimus, nors įrodymų turėjau sočiai. Prisiekiau sau rašyti tik į savo leidinį, kai jį sukursiu, ir dėka Lingio, kurį pasikviečiau į talką, 1989-ųjų metų rugsėjo 16-ą dieną gimė sąjūdžio dienraštis „Respublika".
RESPUBLIKA - pirmas nepriklausomas dienraštis ne tik Lietuvoje, bet visoje TSRS. Kai Paryžiuje JUNESKO iniciatyva po „Šaltojo Karo" pirmą ir paskutinį kartą istorijoje įvyko Rytų bei Vakarų žurnalistų susitikimas, tarp kelių dešimčių dalyvių buvau ir aš. Mane rekomendavo ne Lietuva ir ne Maskva, o Pasaulio laikraščių leidėjų asociacijos vadovas lordas Boldingas (Timothy Balding), kuriam paliko įspūdį mano kalba Kopenhagos kongrese. Tuomet net spaustuvę man padovanojo.
Būtent Paryžiuje man „Freedom forum" atstovai nutarė nupirkti ir padovanoti pačią moderniausią kompiuterinę techniką, bet Kauno sąjūdiečiai - Klumbys, Paulauskas, Butkevičius ir kiti - suraitė pasaulio leidėjams skundą, kuriame dėl objektyvios kritikos „Respublika" buvo apskelbta „KGB organu". Tad minėto fondo atstovai su apgailestavimu pranešė, kad sprendimas anuliuotas. Vėliau Butkevičius su Paulausku prisipažino, kad kauniečius užsiundė ant manęs Landsbergis.
Tąkart kolegos iš sąjūdžio leidinių mūsų, „respublikonų", kaip visada nepalaikė, ir netrukus patys susilaukė dar liūdnesnio likimo. Iš pradžių naujai iškepti sąjūdžio funkcionieriai išvaikė pirmeivius iš „Kauno Aido", Klaipėdoje prasidėjo šmeižto lavinos prieš „Atgimimo" amžininkę „Mažąją Lietuvą", o dar baisesni dalykai prasidėjo rajonuose, nes būsimieji signatarai, pajutę, kur link pučia vėjas, į valdžią veržėsi kaip paršai prie lovio ir negalėjo pakęsti net menkiausios kritikos.
Tada ir nutariau sukviesti į „Respubliką" visus sąjūdžio spaudos pirmeivius, kur ir gimė bendras Komunikatas, ne juokais išgąsdinęs atgimusius ir išsigimusius valdžios ištroškusius funkcionierius, siekiančius pažaboti ir „prichvatizuoti" sąjūdžio spaudą. Ta proga, kam įdomu, ar kas dar gyvas tų dienų liudininkas, siūlau pasižiūrėti istorinį video apie tai, kaip „Respublika" išgelbėjo sąjūdžio spaudą, apgindama demokratinius principus. O tada patys spręskit: kas teisus, o kas nelabai...
