1 nuotr.„Respublikos" savaitės akiratyje - Kovo 11-osios akto signataras Albinas Januška. Politiniuose kuluaruose vadintas ir pilkuoju kardinolu, ir žydruoju patarėju, ir visokiais kitais slėpiningais, kiek literatūriškais apibūdinimais. Ir nieko keisto, nes signataras, buvęs diplomatas, buvęs prezidento Valdo Adamkaus patarėjas nacionaliniu klausimu ir buvusio premjero Gedimino Kirkilo patarėjas, savaime buvo ryški, įtakinga ir užkulisinių galių bei svertų turinti valstybės figūra. O dabar? Negi ir vėl į paviršių išlindo?
Prieš kelis dešimtmečius A.Januška tikrai turėjo daugiau šansų paveikti Lietuvos užsienio politiką nei koks nors Taikomosios enzimologijos, tai yra, chemijos institutas, kuriame A.Januška dirbo iki 1990 m. Nieko blogo. Atgimimo laikais į politiką pasuko daug biochemikų, matematikų, medikų, muzikantų, teisininkų ir t.t. Tačiau tik A.Januška gavo pilkojo kardinolo pravardę. Ir dabar kai kurie asmenys įkyriai pravardžiuojami violetinias, žydraisiais, bet ne pilkaisiais. Net ir kunigaikščiai Radvilos vienas buvo Juodasis, kitas - Rudasis. Pilkis kažkodėl tik vienas. Ir vis tas pats. A. Januška. Su visais pilkais atspalviais.
Tad jei XVII a. Prancūzijos karalių dvarui didžiulę įtaką turėjo kardinolai Armanas Žanas Rišelje ir Džulijo Mazarinis, o mūsiškiai politikai yra skaitę „Tris muškietininkus", labai lengva patikėti, o gal ir iš tikrųjų pajusti, kokią įtaką galėjo turėti V.Adamkui ir G.Kirkilui patarinėjęs diplomatas A.Januška. Vulgariai kalbant, juk ne kiekvienas taip arti prie valstybės konstitucinių valdžių prilenda. O jei kam nors pavyksta prilįsti, visai tikėtina, jog prilenda su visa draugų kompanija. Ir ją stengiasi aprūpinti postais, nes be tokio savo draugelių aprūpinimo niekada Lietuvoje netapsi iš tikrųjų įtakingu asmeniu. Ar pilkuoju kardinolu. Nes šis vardas signalizuoja, jog Prancūzijos karaliaus ar V.Adamkaus bei G.Kirkilo „dvarams" buvo daroma per didelė įtaka. Per daug buvo protekcijų. Gal tikrų, o gal tik įsivaizduojamų.
Kaip bebūtų, visuomenė apie tai informuota nebuvo. Tik nuolat girdėjo apie „valstybininkų" klaną. Suprask - „valstybininkai" bando užvaldyti valstybę. Tik įdomu, kas Lietuvoje nebando, jei tik gali? Kas savo noru nesutinka užvaldyti ministerijos, Seimo komitetų, komisijų ar bent žemės sklypo?
Parašiutų neįteiks
O kam atrodė, kad bando užvaldyti? Tuometiniams konservatoriams! Tada jie A.Janušką puolė. Dabartiniams konservatoriams (o paradokse!) jau atrodo atvirkščiai. Dabar A.Januška su savo ganėtinai mistiniais „valstybininkais" ėmė kliudyti ne konservatoriams, bet prezidento Gitano Nausėdos komandai.
Esą A.Januškos aplinka kartu su užsienio reikalų ministru Gabrieliu Landsbergiu bei Seimo valdančiąja koalicija siekia į Lietuvos ambasadas susodinti saviškius žmones. Pavyzdžiui, į Lietuvos ambasadą Lenkijoje. Ir tą ambasadoriaus skyrimo procesą vėl bando įtakoti A.Januška! Bent taip kalba G.Nausėdos vyriausias patarėjas Frederikas Jansonas. Esą A.Januškos „valstybininkai" vėl bando užvaldyti valstybės svarbiausias pozicijas. Bet prezidentas tai supranta, todėl nenori būti ambasadorių štampuotoju ar parašiutų jų naujoms karjeroms siuvėju.
„Valstybininkai" dingo po V.Pociūno žūties?
Panašios kalbos sklido ir prieš 15 metų. Tiesa, neminint parašiutų, bet valstybininkai buvo minimi toli gražu ne pačiame kilniausiame kontekste. Nes žodis „klanas" kilnių žmonių nesutaurina. Kiek tose kalbose būta tiesos, žino tik V.Adamkus, G.Kirkilas, tuometinis Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto direktorius, o dabar - Seimo liberalų frakcijos narys, Ateities komiteto pirmininkas, Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto narys Raimundas Lopata. Na, dar galėtų papasakoti, bet, aišku, nepapasakos tuometinis Valstybės saugumo departamento vadovas Arvydas Pocius. Beje, atsisakęs 2006 m. pateikti Seimui VSD išvadas apie neva, o gal galimai netinkamus A.Januškos „valstybininkų" klano ryšius su „Gazprom". Nors tuometinis užsienio reikalų ministras Antanas Valionis teigė, jog susitikimai vyko suderinus juos su Lietuvos URM.
Tačiau viena aišku, jog A.Januškos karjera staiga nutrūko tada, kai 2006 m. rugpjūtį Baltarusijoje žuvo mūsų VSD karininkas Vytautas Pociūnas. Po mėnesio A.Januška atsistatydino iš URM. Kalbos apie įtakingąjį „valstybininkų" klaną nuščiuvo.
Nors kas galėtų teigti, jog Lietuvos ambasadorių skyrimas yra visiškai skaidrus ir nesukeliantis eiliniams piliečiams abejonių? Pvz., G.Nausėda kadaise nusprendė, jog kadenciją baigę užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius ir krašto apsaugos ministras Raimundas Karoblis turi „ataušti". Ir tik „ataušę" tikėtis tapti ambasadoriais. Matyt, prezidentui patinka ledai. Tol abu vyrus vėsino, kol R.Karoblis iš valstybės tarnybos pabėgo, o L.Linkevičius, dabar gavęs ambasadoriaus vietą Švedijoje, atvyks į šią skandinavų šalį sušalęs į ledą.
Viena aišku, jog dėl kiekvieno ambasadoriaus posto tarp Seimo valdančiųjų, URM ir Prezidentūros vyksta peštynės. Su įvairiausiais pretekstais. Pvz., dar per šiltas, nemoka lenkų kalbos, neišmano vietinės kultūros ir t.t. Matyt, L.Linkevičius puikiai kalba švediškai. Bet tos užkulisinės ambasadorių skyrimo, o tiksliau - asmeninės įtakos saugojimo peštynės tik retsykiais išlenda į paviršių. Ir tose peštynėse, be abejo, dalyvauja ir pilkieji kardinolai. O kiek jų yra? Nejaugi tik A.Januška? Gal tiek, jog galėtų išrinkti ir popiežių?
„Valstybininkus" keičia „papūginai"
Isteriją apie „valstybininkų" klaną, suburtą A.Januškos, kadaise sukėlė konservatoriai. Ir taip gerokai sumenkino žodį „valstybė", apkandžiojo socialdemokratus, G.Kirkilo vadovaujamą vyriausybę ir apgriovė V.Adamkaus autoritetą. O dabar konservatoriai su tuo pačiu „valstybininkų" šlapio klano šlapiu skuduru gauna per nosį iš G.Nausėdos komandos.
Viena keista, kodėl tiek daug triukšmo dėl ambasadorių, jei jie visi privalo vykdyti mūsų valstybės užsienio politiką. O už ją atsako šalies prezidentas, Seimo užsienio reikalų komitetas ir užsienio reikalų ministras. Joks ambasadorius, nesvarbu, ar jis kalba lenkiškai, čekiškai ar hebrajiškai, nevykdo savo asmeninės politikos. Nes jei sumanytų savivaliauti, būtų atšauktas dėl netinkamo elgesio ar net valstybės išdavystės.
Ambasadoriai, atsiprašau už išsireiškimą, yra Lietuvos diktofonai ar papūgos užsienyje, atkartojantys tik tai, kas jiems liepta ir leidžiama. Visi kiti niuansai - tik mandagios šypsenos ir plunksnelių kedenimas. Tik kažkodėl G.Landsbergis bei valdantieji nusprendė, kad papūgos turi būti tik jų ir su jų įgarsinimu. O G.Nausėda nutarė, kad papūgos priklauso jam. Tad vienas mano, kad papūgos turi sakyti „kvailys!", o kitas mano, kad papūgos turi sakyti „asilas!". O iš tiesų reikėtų pagalvoti, kad Lietuvoje ir pasaulyje yra daug rimtesnių problemų. Nei susireikšminusių „papūginų" karai.
