Žmonės neslepia - maisto produktai suryja per daug pinigų

„Perku būtiniausius produktus - pieną, varškę, sviestą, duoną, daržoves, vaisius ir panašiai, gaminu namie, į kavines nevaikštom ir vis tiek jaučiuosi taip, tarsi dirbčiau tik tam, kad visi pavalgę būtų. O kur dar apranga, mokesčiai?" - klausė Vaida.

Šeimos save riboja

Nacionalinės šeimų ir tėvų asociacijos pirmininkė Violeta VASILIAUSKIENĖ, bendraudama su šeimomis, pastebi, kad šeimos, turinčios mažesnes pajamas, labai save apriboja ir labai skaičiuoja. „O tie, kuriems gyvenimas davė daugiau, galėtų sutaupyti, bet stipriai netaupo ir laisviau elgiasi su savo pajamomis", - sako ji.

Tiesa, asociacijoje yra šeimų, kurios važiuoja apsipirkti į Lenkiją, tas aktualu daug vaikų turinčioms šeimoms.

„Viena šeima turi 5 vaikus ir važiuoja į Lenkiją du kartus per mėnesį. O ką daryti? Paaugliams visko reikia daug. Reikia labai skaičiuoti", - kalbėjo minėtos asociacijos vadovė.

Pati tris vaikus turinti V.Vasiliauskienė prisipažįsta, kad jos šeimos biudžetas, laimei, nėra skurdus, todėl nėra ir poreikio labai smarkiai taupyti, tačiau rinkdamasi maisto produktus, be abejo, žiūri į kainą. Jei vienoje parduotuvėje kilogramas varškės 7 eurai, o kitoje - 4 eurai, žinoma, renkasi, kur pigiau. „Maistas kainuoja. Mūsų šeima maistui išleidžia per mėnesį apie 600-700 eurų", - sako ponia Violeta ir priduria, kad auginant vaikus daugiausia išleidžianti jų mokslams ir kelionėms. Vaikų lavinimas - šių dienų tėvų prioritetas. Taigi vaikų kelionės kartais „suvalgo" tėvų kelionių biudžetą.

Nepigūs būtiniausi produktai

Sutaupyti nori visi, jei jau ne visi, tai bent jau daugelis. Prašome Nacionalinės šeimų ir tėvų asociacijos pirmininkės, kad išduotų bent keletą receptų nebrangių patiekalų, kurie patiktų visai šeimai. „Labai skanu yra perlinės kruopos su daržovėmis. Ir taupu, ir sveika. Taip pat mūsų šeima mėgsta grikių košę su konservuota mėsa ir svogūnais. Tai irgi nėra brangu. Tokia kareiviška košė skani. Daugiavaikėms šeimoms nelengva suderinti skirtingus šeimos narių skonius ir interesus, bet pavyksta. Mums irgi pavyksta", - juokiasi Violeta.

Pasak pašnekovės, žmonėms taupyti maistui ne visada išeina dėl to, kad būtiniausi produktai nepigūs. Pasak V.Vasiliauskienės, užtenka pasidomėti, kiek už litrą pieno gauna ūkininkas ir perdirbėjai bei prekybininkai. „Negi sąnaudos yra tokios didelės, kad pienas pabrangsta tris kartus? Būtų gerai tiesiogiai iš ūkininkų pirkti žmonėms, kad tas pirkimas būtų lengviau prieinamas", - sako ji.

Violeta tikina, kad šeimoms padeda taupyti pirkinių planavimas, apsipirkimas savaitei, pasiruošimas patiekalų juos užšaldant. „Visada turėkite planą ir sąrašą. Neprisipirkite per daug. Atrasite savo šeimai tinkantį būdą, kaip sutaupyti", - tikina V.Vasiliauskienė.

Komentuoja kainų palyginimo portalo Pricer.lt vadovas Arūnas VIZICKAS:

- Kokias šiemet fiksuotas tendencijas akcentuotumėte?

- Pagrindinė tendencija buvo tokia, kad prieš Velykas pigiausių produktų krepšelis atpigo, o prekių ženklų krepšelis pabrango. Pigiausių produktų krepšelis juda link prieškarinio lygio. Kadangi prekių ženklų krepšelis pabrango, tai dabar bandoma ir išlaikyti tokią kainą, kartais padarant akcijas.

Pieno produktai pigiausi pinga, o tie „brendiniai", kad ir „Dvaro", tai brango 10 arba 20 euro centų.

- Sakote, pigiausi pinga, brangesni brangsta, ar tai reiškia, kad piginami ne tokie kokybiški produktai?

- Mes vartojome tokius posakius - „kalorijos su statusu" ir „kalorijos be statuso". Palyginome produktus - „kalorijos be statuso" nieko ne prasčiau nei „kalorijos su statusu". Dažnu atveju tai būna net tas pats gamintojas. O tokių produktų kainų skirtumas būna du ar trys kartai. Mes už pakuotę permokame net ne procentais, o kartais.

- Šeimos sako vien maistui ketvirtadalį pajamų išleidžiančios, ar tai normalu?

- Dar prieš pandemiją ir karą buvo tokie skaičiavimai, kad šeima vidutiniškai išleisdavo maistui 21 proc. savo pajamų. ES šalyse tos išlaidos maistui iki 14 proc. O Didžioji Britanija atitinkamai 7-8 proc. Bepigu švaistytis pinigais „brendams" ir nekreipti dėmesio prekybos tinkluose į privačias etiketes. Jeigu ketvirtadalis ar net trečdalis žmogaus pajamų tenka vien prasimaitinimui, tai jau prasta situacija. Nieko nelieka kultūrai, savirealizacijai nepaliekame savo biudžeto, nelieka hobiui ir panašiai.

- Apibendrinkite, ką pamatėte per tuos metus, kai dirbate? Kokioje karuselėje sukasi pirkėjai?

- Mes darbuojamės nuo 2016 metų, pagrindinės tendencijos tokios, kad įvykus kokiam ekonominiam ar gamybiniam kataklizmui, dažnu atveju, kainos išsipučia, bet įveikus kataklizmą ir atsikūrus rinkai, tos kainos vis tiek lieka ir negrįžta į pradinį lygį. Kitas momentas - konkurencijos apraiškų daugelyje sričių Lietuvoje nelabai randame. Čia pasekmė to, kaip dirbama su konkurencijos palaikymu.

Tiesa, velykinė konkurencija, kuri buvo tarp „Maximos" ir „Lidl", ir truko dvi savaites, parodė, kad tai sveikas dalykas. Nes vartotojai galėjo nusipirkti bulvių po 2-3 centus. Atpigo staiga majonezas, žirneliai, kiaušiniai.

Pakalbėkime apie infliaciją. Tame visame baliuje matėsi du vargšai, apmokantys tą balių, - tai vartotojai ir ūkininkai. Per sunkų laikotarpį kažkam sunku, kažkam gerai. Išskirtume perdirbėjus, kur rinka sukoncentruota, pirmiausia tai pieno pramonė. Jau dabar kai kurie pienininkai (akcinės bendrovės) skelbia savo rezultatus ir patys pripažįsta, kad neįprastai gerą pelną gauna, tris kartus daugiau nei anksčiau.

Paskui yra prekybininkai, kurie dabar labiau išpūtė maržas. Ir jau PVM, kurį surenka Vyriausybė iš išaugusių kainų. Daugiau surenka PVM, bet kaip nebuvo biudžete pinigų, taip ir nėra. Neaišku, kur jie išgaruoja.

Dar vienas momentas - prekių ženklai ir privačios etiketės, takoskyra tarp jų kainų didelė. Pavyzdžiui, pakelis pieno - 1,5 Eur, privati etiketė - 0,65 ct. Pakelis sviesto - 1,30 Eur, „brendinis" sviestas - 3 Eur.

- Į ką pirkėjai kreipia dėmesį?

- Dažnu atveju, jei produktas ne su akcija, tai net nekreipia dėmesio. Mus su kainodara ištreniravo. Užkelta reguliari kaina, ir nuo jos skelbiama didelė nuolaida. Pavyzdžiui, 50 proc. Ir ta nuolaida keliauja iš vieno prekybos centro į kitą.

Per laikotarpį, kai mes sekame kainas, aiškiai pamatėme „Lidl" metamorfozę. Rytų Europoje „Lidl" uždirba gerokai daugiau nei pažengusiose rinkose. Lietuvos pavyzdys rodo, kad jis po truputį priartėja prie didžiųjų parduotuvių ne tik išvaizda, bet ir kainomis. Konkuruojama tik biudžetais. O tie visi čempioniški krepšeliai iššaukia daugiau pašaipą nei rimtą požiūrį...

- Kaip taupyti?

- Mes su kolegomis pakalbame apie privačias etiketes, tai 2-2,5 karto mažiausiai galima sutaupyti. Aišku, ne visos privačios etiketės išlaiko kokybinį lygį, bet jei privati etiketė pagaminta ne Lietuvoje, ne Latvijoje, o ji skirta didesnei rinkai, tarkime, Vokietijai ir kt., tai čia net gerokai aukštesnis kokybės lygis nei lokalių prekių ženklų.

Be abejo, mes žiūrime į akcijas, bandome sudėti į vieną krepšelį visas prekes, kurias mes radome 5 prekybos tinkluose ir trijose elektroninėse parduotuvėse. Skirtumas pigiausio krepšelio, palyginus su brangiausiu, - nepatikėsite - daugiau nei 40 proc. O vidutiniškai 25-30 proc. Ne be reikalo statistika rodo, kad žmonės aplanko 2,5 parduotuvės, kad visavertiškai apsipirktų. Nėra lojalumo vienam prekybos tinklui. Žmogus priverstas vaikščioti per prekybos tinklus ir išsirinkti geriausius tos dienos pasiūlymus.

Rinkai reikia priemonių, kuriomis pirkėjas galėtų lengvai orientuotis, kur yra geriausi pasiūlymai. Iki šiol prekybininkai naudojasi tuo, kad nuėjęs į vieną fizinę parduotuvę palyginti prekės kainos su kita nelabai gali, nes tai per didelė investicija - tu turi nuvažiuoti į dar vieną parduotuvę, susirasti tą prekę, kurios norėjai. O jeigu ji brangesnė? Tai net nerizikuoji.